MENIU
GRĮŽTI Į TINKLARAŠTĮ

Vyninės savininkas V. Burbulis: kaip medikas ir logistikos specialistas įsimylėjo vyną

2017.03.29, Interviu


Medikas, logistikos specialistas ir profesionalus someljė bei vyninės savininkas. Atrodo, kad tai turėtų būti trys skirtingi žmonės, bet visomis šiomis profesijomis užsiėmė vienas. Su Vaidotu Burbuliu susitinkame vienoje iš jo vyninių. Nors rytas dar ankstyvas, verslininkas jau paniręs į darbus. Prieš beveik septynerius metus duris atvėrė pirmoji „Burbulio vyninė”, o dabar „Ogmios mieste” atsidarė dar viena. „Pasirodo iš vyno Lietuvoje išgyventi galima”, – šypsosi verslininkas. Plačiau apie karjeros posūkius, vyno verslą ir tikrąjį hobį kalbamės su pačius V. Burbuliu.

 Sunku patikėti, kad pagal išsilavinimą esate medikas. Kodėl pasirinkote tokią specialybę?

 Trumpai tariant, norėjau būti daktaru ir gydyti žmones. Nenorėjau pjaustyti žmonių, norėjau juos gydyti be pjaustymų. Kažkodėl buvau nusistatęs prieš chirurgus. Nors kai kurie mano profesoriai galvojo priešingai, galų gale netapau nei chirurgu, nei daktaru.

Kada supratote, kad medicina vis tik ne Jums?

 Turėjau atlikti bendros praktikos trijų metų rezidentūrą. Po dviejų metų sugebėjau pabėgti į logistiką. Tuo metu galvojau, kad čia tik laikinai – uždarbis vasaros laikotarpiu. O mano mintys apie laikinumą virto 15 metų.

 Kaip artimieji reagavo į tokį karjeros posūkį?

 Labai keistai. Bet reikia turėti omeny ir tai, kad tada buvo tokie laikai, kai beveik visi ieškodavo kur papildomai užsidirbti. Laukinio kapitalizmo pradžia Lietuvoje privertė uždarbiauti net ir iš pirmo žvilgsnio prestižinių profesijų atstovus. Daug būsimų ar net esamų daktarų tuo metu pakeitė profesijas.

Kodėl logistikoje išdirbote net 15 metų?

 Iki 2009-ųjų krizės ten buvo geri pinigai (juokiasi. Negana to, darbas buvo tikrai dinamiškas, viskas keitėsi kiekvieną minutę. Viskas buvo ganėtinai gerai, nors ir visą laiką galvoje kirbėjo mintis, kad man vertėtų užsiimti kuo nors dvasingesniu. Realiai iki krizės nejaučiau didelio postūmio ar noro kažką keisti. Ekonominė situacija buvo reikiamas spyris.

Atrodo, kad Jūsų gyvenimą galėjo gyventi trys atskiri žmonės, nes Jūsų veiklos skyrėsi tiesiog kardinaliai. Kada Jūsų gyvenime atsirado tikroji aistra – vynas?

 Iš tiesų, žvelgiant iš šono atrodo, kad visko buvo labai daug. Vynas man šiaip buvo labai įdomus. Viskas prasidėjo dar mokyklos laikais. Nors sovietiniais laikais vynas dar nebuvo masiškai geriamas ir ragaujamas gėrimas, man šis gėrimas patiko labiausiai. Kiek tuo metu vynų būdavo, visus sugebėdavau paragauti. Puikiai atsimenu bulgariškus, vengriškus vynus, kartais pasitaikydavo paragauti vieno kito čekiško ar ispaniško.

Kai baigiau logistikos karjerą, nusprendžiau nueiti į someljė mokyklą. Norėjau susisteminti savo žinias. Kai pats domiesi susiduri su tokia problema – gali praleisti daug svarbių dalykų. Someljė mokykloje tu įgauni bazinių žinių, dėl kurių su bet kokiu kitu pasaulio vyno žinovu gali normaliai pasišnekėti.

Apie kokius vynus Jūs išmanote geriausiai?

 Geriausiai išmanau itališkus vynus. Man asmeniškai šie vynai yra patys įdomiausi, todėl daugiausia jų ir pardavinėju. Pasirinkau būtent itališkus vynus tikrai ne tik dėl susižavėjimo jais. Kai pradėjau imtis vyno verslo lygiai prieš septynerius metus nuvažiavau į parodą Diuseldorfe. Ten užmezgiau daug kontaktų su italais, man padėjo užsieniečiai draugai. Kai prisimenu, tai tada buvau tikras žiopliukas. Kažką su kažkuo kalbėjau, žiūrinėjau, nieko konkretaus, svarsčiau kokius vynus pardavinėti. Viskas susiklostė tai, kad mano užmegztų kontaktų ratas sparčiai plėtėsi ir dabar pagrindine juos ir pardavinėju.

Kada įvyko lūžis, kai vynas tapo Jūsų verslu?

 Po krizės turėjau daug įvairių idėjų, bet jų neįgyvendinau. Pavyzdžiui, galvojau, kad komercinio potencialo vynui Lietuvoje tikrai nėra. Paprasčiausiai maniau, kad iš vyno išgyventi neįmanoma. Taigi iš pat pradžių galvojau imtis kitokio verslo. Kadangi dirbdamas logistikos sferoje turėjau daug draugų Baltarusijoje ir Rusijoje buvo tokia mintis per Lietuvą vežti vyną į užsienį. Galvojau sukurti tokia logistinę sferą. Bet tokios minties galų gale atsisakiau. Tarkime, Estijoje labai populiaru prekiauti vynu, šio gėrimo pasirinkimas ten didžiulis, nors šalis labai maža. Jie kažkaip ten išgyventa, tad nusprendžiau, kad tuo užsiimti vis tik galima ir Lietuvoje.

Nusprendėte rizikuoti?

 Ne. Tiesiog ėmiau ir dariau.

Kada pajutote, kad verslas jau pelningas?

 Nebuvo taip, kad iš karto patvirtinau, jog ši verslo idėja puiki – ir linksmai gyveni, ir užsidirbti. Taip tikrai nebuvo. Pirmus porą metų buvo iš tiesų sunku. Tarkime, kai tik atidariau pirmąją vyninę Andrius Užkalnis sakė, kad Vilniuj tikrai nereikia dar vienos vyninės. Pasirodo jis klydo.

Kuo Jūsų vyninės skiriasi nuo kitų?

 Pagrindinis skirtumas – geras vynas. Visus vyndarius pažįstu, perku tai kas man patinka, stengiuosi parduoti ne tik skystį, bet ir istoriją. Mano vyninėje pigaus vyno nėra. Vyno parduodu nemažai, tad niekas jo neperka per prievartą. Tai prabangos prekė. Be vyno tikrai galima išgyventi, bet su vynu tas gyvenimas daug linksmesnis.

Man malonu pačiam bendrauti ir patarti savo klientams. Kiekvieną stengiuosi užkrėsti aistra vynui. Pagal tai renkuosi ir darbuotojus – visi yra someljė.

6 žmonėms patinka
Komentarai:

#ogmiosmiestas