MENIU
GRĮŽTI Į TINKLARAŠTĮ

Ž. Pupkus: dėl savo svajonės rūpinausi karvėmis, dirbau statybose ir keliavau

2017 vasario 2, Interviu - Maistas


Daugelis svajoja savo hobį paversti darbu. Tiesa, tuo pasigirti gali tik keli. Vienos garsiausių specializuotos žuvies parduotuvių „Šiaurės jūra” įkūrėjas Žilvinas Pupkus tam, kad savo pomėgį paverstų verslu išgyveno itin daug. Karvių priežiūra Tasmanijoje, statybos Australijoje ir kelionės po visą pasaulį – tai tik lašas jūroje savo svajonės link. Plačiau kalbamės su pačiu Ž. Pupkumi. 

Dabar parduotuvę „Šiaurės jūra” žino visa Lietuva. Bet Jūsų gyvenimas prieš šį verslą buvo visai kitoks ir, tiksliau tariant, visai kitur…

Tikrai taip. Aš 10 metų gyvenau Australijoje. Mano gyvenimas užsienyje prasidėjo gan netikėtai. Iš pradžių nusprendžiau aplankyti Tasmanijos salą vos trims mėnesiams. Keli mėnesiai virto net dešimtmečiu.

Ką veikėte Tasmanijoje?

Tasmanija yra Australijos apačioje esanti sala. Ji tokio paties dydžio kaip Lietuva, tik tiek, kad ten gyvena apie 120 tūkst. žmonių. Tasmanija priešingai nei Lietuva turi kalnų. Tai labai įdomus ir labai gražus kraštas. Ten aš prižiūrėjau karves, mat esu diplomuotas veterinaras.

Skamba visai neblogai. Kas privertė palikti salą?

Tasmanijoje viskas klojosi iš tiesų gerai. Atidirbau ten tris mėnesius ir nusprendžiau pakeliauti po Australiją. Mano kelionė truko mėnesį, su automobiliu nuvažiavau 14 tūkst. kilometrų. Juokauju, kad Australiją po šios kelionės tikriausiai pažįstu geriau nei patys australai.

Kas labiausiai įsiminė kelionėje? 

Australija yra labai įspūdinga. Labiausiai mane pribloškė tai, kad tai vis dar laukinis kraštas. Tarkime, jeigu tu nori laukinių paplūdimių, nuo Sidnėjaus tau tereikia pavažiuoti kelis šimtus kilometrų ir – prašom. Važiuojant po Australiją būdavo tokių dienų, kai nesutikdavau nei žmonių, nei kitų automobilių. Negana to, pačioje šalyje kai kuriose vietose visai nėra kelių. Teko važiuoti tiesiog išdžiūvusiomis upėmis.

Gal buvo nutikę kokių įsimintinų kuriozų?

Tikrai taip… Vieną vėlų vakarą su drauge, su kuria keliavome, sėdėjome prie laužo. Netikėtai iš tamsos išniro automobilis pilnas aborigenų. Mašina buvo be stiklų, be durų, o automobilyje sėdintys aborigenai rankose spaudė ginklus. Jie privažiavo prie pat mūsų ir paklausė, ar galėtų „pasiskolinti laužo”, nes nori išsikepti kengūros. Buvo labai nejauku… Sutikome ir dar link jų pastūmėme dėžę alaus. Jie džiugiai išgėrė alų, pavaišino mus kengūros mėsa ir išvažiavo savais keliais. Po to vos užmigome. Tai buvo vienas keisčiausių įvykių mano gyvenime.

Kodėl pasilikote Australijoje ir po kelionės?

Supratau, kad šiame krašte noriu gyventi ilgiau. Buvau sužavėtas beveik viskuo. Likau gyventi Sidnėjuje.

Toliau užsiėmėte veterinarija? 

Užsienyje gali pamiršti savo diplomą. Arba eini dirbti, arba neini. Australai vertina tik ten įgytą diplomą. Norėjau bet kokiu atveju ten gyventi, tad nusprendžiau, kad man nėra skirtumo, kur ir ką dirbti. Taip iš veterinaro tapau statybininku. Tuo metu buvo labai dėkingas laikas, mat Australijoje, kaip ir visame pasaulyje, statybos klestėjo. Deja, kaip žinome, kilo didžiulė nekilnojamo turto krizė ir geri laikai baigėsi.

Kada Jūsų gyvenime įvyko tikrasis lūžis, kai nusprendėte grįžti į Lietuvą?

Viskas kaupėsi. Australija yra labai toli. Aš tik vieną kartą per 10 metų buvau grįžęs aplankyti Lietuvos. Vis atrodė, kas geriau, ar už didžiulius pinigus grįžti į tėvynę kelioms dienoms, ar ilsėtis kur nors netoliese esančiose salose. Rinkdavausi patogesnį va
riantą. Kaip ten bebūtų, didžiulį ilgesį tikrai jaučiau. Vieną dieną man dingtelėjo, kad reikia grįžti.

Lietuvoje gyvenimą reikėjo pradėti iš naujo?

Tikrai taip. Žuvis ir žuvies verslas mano gyvenime buvo visada. Iš pat pradžių tai buvo hobis. Įvairios žvejybos Skandinavijoje, Australijoje, aukcionai Japonijoje, turgus Azijoje ir dar daug kitų su žuvimi susijusių pramogų mane visada traukė. Ten aš sukausi nuolat. Australijoje turėjau motorinę valtį ir beveik kas antrą dieną plaukdavau į žvejybą. Turėjau džipą, kurios galas buvo perdarytas į sėdynes ir vietas meškerėms. Su draugais naktį važiuodavome žvejoti ryklių. Jauką mesdavome su banglente. Pagaudavome ryklių iki 100-150 kilogramų. Buvau pagavęs ir maždaug 100 kilogramų rają. Taigi mintis kažkuo susijusiu su žuvimi užsiimti Lietuvoje kilo natūraliai.

O kodėl būtent parduotuvė? 

Dažnai keliaudavau į Skandinaviją ir į kitus žvejybos traukos kraštus. Ten visur yra specializuotų žuvies parduotuvių, o pas mus specializuotų gražių ir estetiškų žuvies parduotuvių prieš kelis metus nebuvo nė kvapo. Dabar užsieniečiai atvykę į mūsų parduotuvę labai stebisi. Kodėl? Užsienyje visi specializuojasi arba šviežia žuvimi, arba šaldyta, arba konservuota – trijų produktų jų parduotuvėse nėra, o pas mus yra. Poreikis buvo, žmonės nori sveikai ir kokybiškai maitintis. Aš atsimenu Lietuvoje buvo taip, kad norėdamas gauti šviežios kokybiškos žuvies turėjai skambinti pažįstamiems, tada jie slaptai iš po prekystalio kažką ištraukdavo. Tai – nesąmonė.

Jūsų nuomone, ar parduotuvės idėja buvo rizikinga? 

Žinoma. Vadino mane ir išprotėjusiu, ir sakė, kad niekas nepirks, ir piktinosi dėl kainų. O realybė tapo visai kitokia.

Kuo Jūsų žuvis yra išskirtinė? 

Didžiuojuosi ekologiška žuvimi, laukinėmis midijomis, mėlynojo tuno konservais – įdomios žuvies labai daug.

O ką labiausiai mėgsta klientai?

Vienareikšmiškai – lašišą. Žmonės įsitikinę, kad lašiša yra labai gera žuvis, jie moka ją paruošti. Džiugu, kad šią žuvį jau vejasi kitos. Sparčiai populiarėja menkė. Taip pat Lietuvoje auga ir austrių kultūrą. Nors daugeliui austrės atrodo prabangos prekė, reikia prisiminti, kad ilgą laiką tai buvo vargšų maistas Europoje. Kai kurie žmonės prisibijo austrių, nors jos yra prieinama prekė tikrai kiekvienam.

Ką pasiūlytumėte gurmanams?

Viena įdomiausių žuvų yra turbotas. Tai brangi delikatesinė žuvis, turinti švelnų ir įsimintiną skonį. Mažai kam girdėtas būna ir jūros liežuvis. Tai yra plekšnei gimininga žuvis, pagaunama Šiaurės jūroje bei Atlanto vandenyje. Šią žuvį visai neseniai pradėjo gaudyti, panašiai kaip ir velnią. Pastarojo dar iki pat karo nelabai žinojo net norvegai. Velnias visuomet gyvena gelmėje ir tik pavasarį, kuomet neršia, iškyla į 150 metrų gylio. Taip pat, labai įdomi žuvis yra vilkžuvė. Ji irgi gyvena gelmėse. Kas labai įdomu – karo metas Norvegijoje nebuvo odos, tad vietiniai batus siūdavo būtent iš vilkžuvės. Šios žuvies oda yra antra pagal kietumą po kengūros uodegos.

Kokie Jūsų ateities planai?

Planuojame įkurti dar vieną parduotuvę Vilniuje. Tikiu, kad jos reikia.

 

 

7 žmonėms patinka
Komentarai:

#ogmiosmiestas